Tiesiog neįmanoma buvo apeiti šią progą ir neįmanoma buvo neišnaudoti sniego, kai jis tiesiog šaukte šaukia „Ateik, pasidžiauk..” O ypač, kai žiema mums pasirodė visu gražumu ir žada ilgai neužsibūti.

Socialinės globos padalinio bendruomenė tuo pasidžiaugė su kaupu: nors gryname ore pabuvome tik pusvalanduką, tačiau sugebėjome ir sniegą sujaukti, išpaišydami jame ornamentus, ir pakeisti jo spalvą, pasijutę menininkais, ir pasirūpinti savo draugais paukšteliais, kuriems baltas žiemos paklotas paslėpė visus gardumynus. Sniego mūšis irgi buvo prisimintas: čia nugalėtojais buvo visi. Juk pralaimėję taip nesidžiaugia, kaip džiaugėmės mes! Mūsų eksperimentinės sniego skulptūrėlės irgi traukė akį savo spalvomis. O kaip gi apsieisi be sniego angelų?! Patys drąsiausieji plasnojo baltais sparneliais sniege, stebėdami dangumi plaukiančius debesis. Ak, sustok, akimirka žavinga!